Insights

Author – Karolis Kubilevičius

With the age of technology, new ways to gamble have become possible. Enterprises offering services through virtual platforms have started selling virtual goods to persons of any age. By adding an element of chance and making the virtual good randomized, the user who is spending legal currency to purchase it does not know what he is going to get. Naturally, once a person does not receive his desired virtual good, he is more likely to purchase another virtual good and thus in the process risk getting addicted and suffering side effects of compulsive gambling.

Consequently, in the first paragraph, the author analysed definition and legal regulation of a virtual good in the context of gambling. It was established that a virtual good is an intangible object, which only exists in a digital form and can be purchased with legal currency, but can only be used in an online system or any other similar platform by a single person at the same time. Furthermore, the author found that countries are reluctant to regulate the sale of randomized virtual goods with an exception to a few selected countries.

Secondly, the author analysed the definition of gambling and its negative effects on a person. The author found that gambling consists of three elements: an element of chance; an element of prize and an element of consideration. If one element is removed, the activity can no longer be treated as gambling. Moreover, after conducting an overview of related research, it was established that addiction to gambling can cause biological, psychiatric and social consequences to a person.

Finally, in the last paragraph the author analysed the online gambling regulations in the European Union. The author found that online gambling regulations scope and reach varies from country to country, with each country having different limitations on gambling.

Autorius – Karolis Kubilevičius

Straipsnyje analizuojama ar neblaivus asmuo turi teisę valdyti autonominį automobilį, esamų įstatymų bei rūpestingumo pareigos kontekste. Pirmoje straipsnio dalyje nagrinėjama autonominio automobilio specifika. Visų pirma buvo nustatyta, kad kalbant apie neblaivaus asmens teisę valdyti autonominį automobilį, autorius problemą nagrinės tik pilnai autonominio automobilio kontekste. Nagrinėjant autonominių automobilio vystymosi eigą bei prognozes, nustatyta, kad neblaiviam asmeniui Jungtinės Amerikos Valstijos įstatymai nedraudžia valdyti autonominio automobilio, o Europos Sąjunga, dėl įstatymų nebuvimo – draudžia. Toliau autorius išskiria autonominio automobilio valdymo ypatumus. Nustatyta, kad autonominio automobilio valdymo ypatumai – valdymas be žmogaus daromos įtakos, leidžia teigti santykį artimesnį naudojimui (keleiviui) nei valdymui, nes už žmogų viską atlieka autonominė sistema.

Antroje straipsnio dalyje analizuojamas alkoholio poveikis, transporto priemonės valdytojo rūpestingumo pareigos kontekste. Nustatyta, kad net ir nedidelis alkoholio kiekis trukdo vairuotojo rūpestingumo pareigos vykdymui. Toliau autorius išanalizavo alkoholio apribojimo vairuotojams teisinį reglamentavimą. Analizuojant buvo remtasi Lietuvos bei užsienio valstybių įstatymais. Nustatyta, kad maksimalus leistinas alkoholio kiekis priklauso nuo kelių būklės, avarijų skaičiaus bei kitų politinių ir ekonominių klausimų.

Paskutinėje straipsnio dalyje, autorius apibendrino straipsnyje išdėstytą argumentaciją bei išdėstė savo nuomonę dėl neblaivaus asmens teisės valdyti autonominį automobilį. Nors techninių kliūčių nėra, tačiau teisė neblaiviam asmeniui valdyti autonominį automobilį nėra absoliuti. Siekiant nustatyti iki kokio lygio neblaivus asmuo turi teisę valdyti autonominį automobilį, būtina atlikti atskirus tyrimus, analizuojant: kelių infrastruktūrą, transporto, švietimo sistemas, politinio ir ekonominio tikslingumo klausimus.

Authors – Paulius Čerka, Jurgita Grigienė, Gintarė Sirbikytė.

The purpose of this paper is to determine whether Systems of Artificial Intelligence (SAI) can be deemed subjects of law. This aim is formulated according to the technical capabilities integrated in SAI and the SAI’s ability to interact independently with other legal subjects. SAI features, such as direct connection with intellectual skills, the ability to understand, learn and make autonomous decisions may cause situations where autonomous systems based on AI will make decisions which will be in the best interests of individuals, even though conflicting with the user’s own will.

To consider the possibility of SAI being recognized as possessing legal personality, we analyse the concept and features of SAI and define its operating principles. We give hypothetical examples to demonstrate the necessity of SAIs being recognized as such. The paper undertakes legal personality analysis of SAI performed: (i) using the philosophical and legal concepts of a subject (person); (ii) discussing artificial (unnatural subjects of law) as an alternative to the recognition of legal personality of SAI; (iii) using elements of legal personality set for natural and legal persons.

The analysis leads to the conclusion that the scope of SAI rights and obligations will not necessarily be the same as the scope of rights and obligations of other subjects of law. Thus, SAI could only have rights and obligations that are strictly defined by legislators. This conclusion suggests that the result of this paper may be its use in further research defining the scope of SAI rights and obligations.

Autorė – Gintarė Sirbikytė

Socialiniai tinklai viešojoje erdvėje pasirodė 2005 m. – 2007 m. Nuo jų viešo pasirodymo internete praėjo septyneri metai, tačiau jų populiarumas vis dar auga. Pasaulyje priskaičiuojama apie 150 aktyviai veikiančių socialinių tinklų iš kurių net 13 turi daugiau nei po šimtą milijonų naudotojų. Socialinių tinklų veikimas paremtas informacijos sklaida t. y. įgyvendinant saviraiškos laisvės, informacijos laisvės bei teisės į informaciją nuostatas. Tačiau saviraiškos laisvė nėra absoliuti. Asmens saviraiška naudojantis informacijos laisve yra galima tiek, kiek tai nepažeidžia kito asmens teisių. Deja, ne visi socialinių tinklų naudotojai tuo vadovaujasi ir neretai nutinka taip, jog kitų asmenų teisės vis tik būna pažeistos.

Teisės normomis įtvirtinta, kad žalą atsiradusią dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, privalu atlyginti. Tiek romėnų teisėje, tiek ir įvairių valstybių civiliniuose kodeksuose numatyta, kad žalą atlygina teisės pažeidėjas asmeniškai arba asmuo, kuris yra atsakingas už teisės pažeidėjo veiksmus. Atsižvelgiant į šias teisės nuostatas bei tai, jog internetinėje erdvėje ne visuomet galima nustatyti tikruosius teisės pažeidėjus, kyla klausimas, ar socialinio tinklo valdytojas gali atsakyti už šio tinklo naudojo neteisėtais veiksmais padarytą žalą?

Atlikus teisės aktų bei teismų praktikos analizę, buvo padarytos išvados, jog socialinių tinklų valdytojų atsakomybės klausimus teismai sprendžia vadovaudamiesi precedentais, kurie buvo priimti prieš du dešimtmečius, arba teisės aktais, kurie buvo sudarinėjami prieš daugiau nei dešimtmetį. Atsižvelgiant į sparčią informacinių technologijų kaitą, minimos teisės normos gali būti pasenę, neatitinkančios esamos situacijos. Dėl šios priežasties sprendžiant socialinių tinklų valdytojų atsakomybės klausimus, tais atvejais, kai dėl tinklų naudotojų neteisėtų veiksmų kyla grėsmė žmonių prigimtinėms teisėms, teismai privalo atsižvelgti į esamą situaciją ir vadovautis inter alia protingumo bei teisingumo principais. Pabrėžtina, kad teisėtumas nelaikytinas priežastimi pateisinant bet kokį elgesį ar jį formuojančią ideologiją. Socialinio tinklo valdytojas privalo elgtis taip, kad savo veika nepadarytų kitam asmeniui žalos. Būdamas rūpestingas, jis turi pasirinkti tą veikos alternatyvą, kurios tinkamų atsargumo priemonių našta būtų mažesnė negu žala pagal jos atsiradimo tikimybę.