Metaverse arba naujas gyvenimas matricoje

Vis dažniau žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose galima išgirsti terminą „Metaverse“, tačiau daugeliui šis terminas nėra pilnai suprantamas ir kelia nemažai klausimų.

Pats terminas „Metaverse“ pirmą kartą buvo paminėtas Neil‘o Stephenson‘o mokslinės fantastikos romane „Snow crash“. Ten Metaverse aprašomas kaip virtuali realybė, prie kurios asmenys prisijungia naudodami virtualios realybės akinius. Iš esmės, šiuo metu besikuriantis Metaverse ir yra labai panašus į tą, kuris buvo aprašytas romane dar prieš 30 metų. Šiai dienai tai yra virtualus pasaulis, kuriame susikūrus savo personažą (avatar‘ą) galima bendrauti su kitais asmenimis, pirkti virtualius daiktus, meno kūrinius, drabužius savo personažui ir t.t.. Dažniausiai tie kūriniai yra taip vadinami NFT ir jų nuosavybė yra užtikrinama blockchain technologijomis, o įsigytas kūrinys kaip išskirtinis daiktas priklauso ją nusipirkusiam asmeniui.

Viena didžiausių įmonių pasaulyje Facebook,  šiuo metu pakeitusi savo oficialų konglomerato pavadinimą į Meta Platforms Inc. arba tiesiog Meta, dirba šioje srityje ir joje mato ateitį. Ateitį, kurioje kiekvienas turės prieigą prie virtualios realybės akinių ir galės sau leisti pasinerti į virtualų pasaulį bet kuriuo metu. Meta ir jos generalinis direktorius Mark Zuckerberg siekia sukurti platformą, kuria galės naudotis visi Facebook vartotojai. Kadangi jau dabar didžiąją laiko dalį dauguma žmonių praleidžia prie vieno ar kito ekrano, tikimasi, kad virtuali realybė suteiks kiek glaudesnį bendravimo būdą. O teisininkams bei politikams iškyla pareiga ir būtinybė sureguliuoti naujai atsiradusias rinkas.

Šiai dienai Metaverse reglamentas ypač reikalingas trimis aspektais: sprendžiant beribės galimybės prekiauti virtualiomis prekėmis, duomenų saugumo bei vartotojų tarpusavio santykių klausimais.

  1. Beribės galimybės prekiauti virtualiomis prekėmis.

Prekių pirkimo-pardavimo operacijos Metaverse dažniausiai vykdomos atsiskaitant kriptovaliutomis. Dažniausiai perkamos prekės yra NFT, t.y. skaitmeninis turtas, kurio unikalumas užtikrinamas blockchain’e. Tokiu būdų užtikrinama, kad prekės savininkas yra būtent tas asmuo, kuris ir įsigijo prekę. Šiuo metu dar sunku pasakyti, ar tai yra tik naujos mados tendencijos, ar visgi naujo kapitalo investicijų forma, tačiau bet kokiu atveju, tokie sandoriai kelia daug teisinių klausimų.

Realiame pasaulyje įsigyjant meno kūrinį nuosavybės teisė yra nurodoma dvejopa, t.y. kūrinio autoriaus nuosavybė bei pirkėjo nuosavybė. Priklausomai nuo pardavimo sąlygų pirkėjas taip pat gali įsigyti ir intelektinės nuosavybės teises į kūrinį.  Tačiau, tarptautinės advokatų kontoros Reed Smith teigimu, nuosavybė Metaverse yra tik licencijavimo arba tik paslaugų teikimo forma, o tokiu atveju tikroji nuosavybė net ir įsigijus skaitmeninę prekę priklauso tik kūrinio autoriui. Šiuo atveju galima pasiginčyti su Reed Smith nuomone, kadangi, kaip ir realiame gyvenime, skaitmeninė prekė gali būti įsigijama nurodant skirtingas sąlygas sutartyje. Iš to kylanti problema yra ta, kad virtualioje realybėje prekės yra perkamos daug paprasčiau nei realiame gyvenime. Kaip kompiuteriniuose žaidimuose, taip ir Metaverse, skaitmenines prekes galima įsigyti vos keliais paspaudimais ir tokiu atveju sunku užtikrinti, kad pirkėjas tinkamai suprato visas skaitmeninės prekės įsigijimo sąlygas. Tuo tarpu perkant prekes ar meno kūrinius realybėje sutarčių aiškinimas yra daug tikslesnis, pirkėjas sužino visas pirkimo-pardavimo sąlygas.

Tad visai pagrįstai teisininkai baiminasi, kad Metaverse gali tapti tam tikro būdo juodąja rinka, kurioje po užslėptais skaitmeninių prekių pirkimais galimai bus parduodamos ir perkamos realaus pasaulio nelegalios prekės, tokios kaip narkotikai, ginklai ir pan.

  1. Duomenų saugumas.

Kitas svarbus aspektas, į kurį būtina atsižvelgti, yra duomenų apsauga. Jau kurį laiką Europos Sąjunga rimtai prižiūri, kaip įmonės tvarko, kaupia duomenis ir informuoja vartotojus apie jų duomenų naudojimą. Metaverse tuo tarpu kasdieniniame žmonių gyvenime naudos dar daugiau daugiau asmeninių duomenų. Virtualios realybės akiniai bei kameros turės galimybę detaliai nuskaityti asmens veido bruožus, akis, balsą, gestus, emocines reakcijas ir t.t. Dabartinis bendrasis ES duomenų apsaugos reglamentas (BDAR), be abejonės, galėtų būti taikomas Metaverse. Tačiau atsižvelgiant į naujovišką šios srities pobūdį ir siekiant užtikrinti, kad būtų apsaugotos vartotojų teisės, gali tekti iš naujo peržiūrėti procesus, reglamentuojančius informavimo sutikimo, susijusio su duomenų tvarkymu, teikimą. Be to, Metaverse „be ribų“ pobūdis reiškia, kad nors galime manyti, kad bus taikomas BDAR, galimai prireiks patikslinti sąlygas, susijusias su duomenų perdavimu ir tvarkymu už ES ribų. Kai tvarkomi subjekto duomenys, BDAR taikomas atsižvelgiant į subjekto buvimo vietą, o ne į jo gimtąją šalį ar pilietybę. Esant virtualiai realybei „be ribų“ toks duomenų tvarkymas gali kelti keblumų, susijusių su asmens galimybe prisijungti naudojantis įrankiais, galinčiais keisti jų „virtualaus avataro“ buvimo vietą.

Taigi, ar turime tvarkyti duomenis pagal avatarą valdančio asmens buvimo vietą, ar tikslingiau būtų žiūrėti į patį avatarą, nes bus apdorojami avataro duomenys? Antruoju atveju, jei duomenys būtų tvarkomi pagal avataro buvimo vietą, kaip turėtume nustatyti, kuriai jurisdikcijai priklauso Metaverse platforma?

  1. Vartotojų tarpusavio santykiai

Vartotojams sąveikaujant naudojant savo avatarus galimai susidursime su konfliktinėmis situacijomis, kurios realiame pasaulyje prilygtų įstatymo pažeidimui. Tokie įvykiai gali pažeisti delikto teisę (kuri apima civilinius ieškinius, tokius kaip aplaidumas ar nepatogumai) arba baudžiamąją teisę (susijusius su neteisėtais veiksmais ir nusikaltimais, pvz.: užpuolimu, žmogžudyste, vagyste arba išžaginimu).  Įsivaizduokite, kad vienas avataras užpuola kitą. Ar galėtume šioje situacijoje taikyti baudžiamuosius įstatymus dėl užpuolimo ir smurto? Kaip galėtume siekti avatarų atsakomybės už jų veiksmus Metaverse? Tai yra sudėtinga situacija, kadangi toks baudžiamosios atsakomybės taikymas reikštų, kad avatarui privaloma priskirti juridinį ar fizinį asmenį ir suteikti jiems teises ir pareigas teisės sistemoje. Tai leistų pareikšti ieškinį, bet situacija yra taip pat apsunkinama nesusipratimu, o kuriai jurisdikcijai reikėtų spręsti atitinkamai kylančius ginčus?

Įrodyti užpuolimą taip pat būtų daug sunkiau, nes tam paprastai reikia „realaus kūno sužalojimo“. Metaverse natūraliai nebus jokio „realaus kūno sužalojimo“, taip pat būtų sudėtinga įrodyti avataro patirtą žalą ar turto praradimą.

Tad iš pirmo žvilgsnio šie aspektai gali pasirodyti gana nereikšmingi ar net kelti šypseną, tačiau jau buvo užfiksuotas ne vienas seksualinio priekabiavimo atvejis Metaverse. Nina Jane Patel, dirbanti įmonėje, konkuruojančioje su „Meta“ savo „Medium“ paskyros įraše rašė, kad „Meta’s Horizon Venues“ (vienas iš virtualaus pasaulio žaidimų) prie jos seksualiai priekabiavo trys ar keturi vyriški avatarai. Londone gyvenanti moteris paminėjo, kad vos prisijungus prie virtualaus pasaulio, ją ėmė persekioti vyriškos lyties avatarai. „Meta“ atstovas po įvykio pareiškė, kad įmonė savo klientams siekia suteikti tik pozityvius įspūdžius ir apgailestavo dėl įvykio. Taip pat patikino, kad siekiant užtikrinti asmenų saugumą Metaverse, „Meta“ dirba ties įvairaus pobūdžio saugos įrankiais.  Taip pat buvo paminėta, kad įvykis bus tiriamas ir bus imtasi atitinkamų veiksmų, tačiau kokių konkrečiai – įmonė atstovas nepaaiškino.

Svarbu atsižvelgti ir į tai, kad tokių problemų ateityje tik daugės, kadangi besiplečiant virtualios realybės pasauliui ir sparčiai vystantis jam skirtoms technologijoms, asmenys vis labiau „įsikūnys“ į savo avatarus. Jau dabar pardavime galime rasti haptinių kostiumų, kuriuos vilkint realiame pasaulyje galime pajusti virtualų pasaulį savo kūnu.

Taigi, prieš visuomenei pasineriant į virtualius pasaulius tokio pobūdžio veiklos turės būti numatytos teisės aktuose ir aiškiai reglamentuotos.

Go back